SVEIKI!
GEROKAI ŽIEMĄ IŠGĄSDINOM. JI NET PRADĖJO VERKTI.
VIENĄ ŠALTĄ ŽIEMOS RYTĄ
NAMUI AŠARA IŠKRITO.
PAPT - PAVIJO JĄ KITA,
IR TREČIA, IR KETVIRTA...
VISOS STIPRIAI SUSIKIBO,
BET ŠALTUKAS JOMS ĮGNYBO...
TAIGI KRISDAMAS SUŠALO
IR IŠ SIELVARTO PABALO...
KAIP VADINAS, AR ŽINAI,
TAI, KUO PUOŠIASI STOGAI?
GAL LEDAI? VARVEKLIAI? SNAIGĖS?
GAL ŽIBINTAI? O GAL SRAIGĖS?
VARVEKLIAI
LABAI GRAŽŪS TIE VERVEKLIAI, BET AŠ JŲ BIJAU. JIE DIDELI, SUNKŪS IR SMAILŪS, KAIP KARDAI, GALI KRISTI IŠ AUKŠTAI IR SMARKIAI SUŽALOTI. TODĖL STENGIUOSI APEITI TOKIUS NAMUS, KUR KABO ILGI VERVEKLIAI, TIK IŠ TOLO PASIŽIŪRIU.
LOGOPEDĖ SAKO, KAD VERVEKLIAI ATSIRANDA, KAI SNIEGAS ANT STOGŲ TIRPSTA, O VANDUO VARVA, VARVA, VARVA... TODĖL JIE NE VERVEKLIAI, O VAR-VEK-LIAI.(AŠ VIS DAR SKIEMENUOJU IR IŠPLOJU SUNKIUS ŽODŽIUS.)
DAR AŠ LABAI BIJAU LIPTI ANT UPĖS LEDO, NES JIS TAIP PAT TIRPSTA IR DAROSI KAIP SŪRIS SU SKYLUTĖMIS. UŽLIPĘS GALI ĮLŪŽTI IR PASKĘSTI. SAVO DRAUGES ANTIS APLANKAU TIK TADA, KAI JOS IŠLIPA Į KRANTĄ.
LAUKIU PAVASARIO...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą